„VAIKUČIAI KALBA-PAUKŠTELIAI ČIULBA“

Sakytinė vaiko kalba neatsiejama nuo vaiko kasdienio gyvenimo ir patirties. Vaikas auga, o kartu su juo „auga“ ir kalba ji darosi turtingesnė, spalvingesnė, gyvesnė. Mes girdim, kaip jie kalba vieni su kitais, pasakoja, praneša, apibūdina, prašo, fantazuoja… Patys kalba ir klausosi suaugusiojo kalbėjimo, skaitymo, sekimo, pasakojimo, eilėraščių deklamavimo. Vaikai girdi emocingai, ekspresyviai, vaizdingai kalbantį suaugusįjį mėgdžioja jį.

Eilėraščių kalba vaizdinga, ritmiška, nuotaikinga. Patys mažiausieji deklamuoja eilėraščius kartu su suaugusiuoju, o mažasis jam padeda, pasakydamas vieną kitą žodį garsiai ir išraiškingai. Patinka jiems žaisti žodžiais, sudėlioti juos taip, kaip norisi, sukeisti vietomis, prikurti savo. Vyresnieji jau gali ir nori deklamuoti vieni. Džiaugiamės kiekvienu vaiko bandymu deklamuoti. Vaikai įsimena tekstą, keičia balso stiprumą, intonacijas, nori pasipuošti, gražiai atrodyti, įgyja drąsos ir pasitikėjimo. Kai deklamuoji eilėraščius apie mamą noro ir drąsos turi daugiausiai. Taip norisi, kad visi girdėtų, kad tavo mama pati geriausia, mieliausia, gražiausia….

Akvilė, Emilija, Patricija, Ieva, Rūta, Agota, Majus, Vanesa skyrė pačius gražiausius žodžius mamai. Apie gimtinę, saulytės karietą, ežiuką deklamavo Goda, Aurėja, Mangirdas. Vaikai klausė gražių, skambių žodelių ir paukštelių giesmelių.

Mokytoja ekspertė Rosita Ulinskienė